Vilnius vi

Jis gūžčiojo pečiais ir visiems sakė, kad jokios adaptacijos nebuvo, pats stebėdamasis: gal kažko nepastebėjo ar nesuprato? Nes juk iš tiesų nebuvo nikotiinimyrkytys jokios adaptacijos. Išvažiavęs iš šalies per atkurtos nepriklausomybės ankstyvą rytmetį, jis grįžo į visai kitokią vietą, pažįstamą tik iš pastatų vaizdų ir gatvių pavadinimų. Bet nuo pat pirmosios dienos nėrė į miestą vėl, kaip į mylimiausią seną švarką, kur nė viena siūlė nespaudžia ir visos kišenės kaip sykis tokios, kokių reikia. Ir visos sagos užsisega patogiai ir patikimai.
Gal tai buvo sutapimas, kad įsikūriau ten pat, kur paskutinę naktį prieš išvažiuodamas 1995 metų sausį praleidau toje pačioje Bernardinų gatvėje, kur prieš išvykdamas dirbau, tik dviem namais toliau? Ar kad mano mama jau penkiolika metų vaikšto į darbą Dailės Akademijoje ta pačia gatvė, pro tas duris, kur dabar įsikūriau aš? O gal tai, kad vesdami dukras į Vilniaus Tarptautinę Mokyklą, praeiname pro Švietimo Ministeriją, pro tą langą, už kurio daug metų sėdėjo mano žmonos tėvas, amžiną jam atilsį? Ar tai, kad paskui iš mokyklos išeiname į Pilies gatvę pro Literatų gatvę, nikotiinimyrkytys kur kažkada gyveno mano senelis?
Galėčiau vardinti ir vardinti, bet ar tinka tokiais dalykais žavėtis suaugusiam žmogui? Anne Jennings, 42, vilnietė iš Dublino senamiesčio restorano Bistro 18 savininkė, man pasakoja, nikotiinimyrkytys kad visa jos šeima trys seserys ir tėvai po gyvenimo tai šen, tai ten pasaulyje, galutinai susitiko Vilniuje ir čia visi gyvena. Jei pažiūrėsite į Senamiesčio žemėlapį, mūsų visų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios kaip taisyklingas trikampis .
Čia kaip iš knygų, kurios išpopuliarėjo, po Da Vinčio kodo . Kurgi ne. Anne man pasakoja toliau: vieną kartą, sako ji, į restoraną atėjo senas vyras ir atsisėdo pirmojoje salėje, nikotiinimyrkytys arčiausiai gatvės, veidu į mažą šoninę nikotiinimyrkytys salę. Kai jis pradėjo verkti, nikotiinimyrkytys jo paklausė, kas atsitiko. Pasirodo, ten, mažojoje salėje, kažkada buvo jo kambarys. Jis atėjo ir atsisėdęs žiūrėjo į savo praėjusio nikotiinimyrkytys gyvenimo teritoriją. Man žemė susiūbavo po kojomis, pasakoja Anne.
Žemė po kojomis tose patalpose gali siūbuoti ir man. Žiūrėkite, parodau aš, prie to stalo sėdėdavau nikotiinimyrkytys aš su savo žmona, kai mes dar nebuvome vedę. Kai čia kažkada buvo vaikų kavinė, sėdėdavome mudu, ir dar Edward Lucas (50), dar vienas vilnietis, gimęs Anglijoje, su kuriuo tais laikais dirbome nikotiinimyrkytys Vilniuje. Edward Lucas šiais laikais yra vienas The Economist redaktorių.
Gyvenęs Vilniuje 1992-1994 metais Vokiečių, Pušų ir Basanavičiaus gatvėse nikotiinimyrkytys (čia jo vyriausias sūnus , gimęs Taline, išmoko ropoti, vaikščioti ir kalbėti nikotiinimyrkytys ), Edwardas man šiandien sako, kad jis ir dabar, kiekvieną kartą atvykęs į Vilnių, bando nusileisti Didžiąja gatve, paskui Pilies, o paskui pereiti nikotiinimyrkytys tilteliu nikotiinimyrkytys ir patekti į Užupį. Nors pats Edwardas, sako skeptiškai žiūrįs į antgamtinius dalykus , jam kiekvienas pasivaikščiojimas prie Aušros Vartų yra kaip maža piligrimo kelionė.
Su Edwardu Londone ir su Anne Vilniuje kalbėjau, norėdamas suprasti, kodėl mano sostinė yra tokia dosni atvykėliams. Vilnius yra ne tokia vieta, kur užsieniečiai, vos atvažiavę, sulenda į savo klubus ir bendruomenes, užsidaro už savo sienų ir bendrauja nikotiinimyrkytys vieni su kitais. Man tie užsieniečių klubai neįdomūs. Kam važiuoti į užsienį, jei bendrausi su saviškiais? , sako Edward Lucas.
Gal ir taip, tačiau daugeliui juk atrodo kitaip? Bet Anne Jennings irgi man kalba taip pat. Ji nesistengia puoselėti jokios formalios airių bendruomenės, ir ji, ir jos vyras lietuvis bendrauja su visais, kaip paprasti vilniečiai. Nors, tiesą sakant, mano pastebėjimu jos restoraną labai mėgsta svetimšaliai, gal dėl to keisto tarptautinio pojūčio. Senajame nikotiinimyrkytys žydų kvartale, Stiklių gatvėje, airės ir lietuvio bistro su tarptautiniu meniu ir vyno lentynomis per visą sieną, man turbūt tai viena iš Vilniaus vertybių išraiškų.
Kaip ir tokie fejeriški reginiai, kuriuos mačiau Katedros aikštėje Naujųjų Metų naktį, po dvyliktos, žingsniuojančius Harė Krišnos bažnyčios pasekėjus, besiplaikstančius šviesiais drabužiais, lyg vasarą, tarp girtų miestelėnų, svirduliuojančių su pigaus putojančio vyno buteliais. Palyginti su tuo, stačiatikių dvasininkai pilna tarnystės apranga, einantys per Senamiestį su pirkiniais, atrodo nikotiinimyrkytys jau visai kasdieniškai.
Liisa Leitzinger (42), iš Helsinkio, vilnietė jau 17 metų, atsidūrė Vilniuje netikėtai pati sau, dabar jaučiasi gal ir galinti grįžti į Suomiją ( aš palieku duris atviras nikotiinimyrkytys ), bet Lietuvoje, sako ji, labai džiugina jausmas, kiek gali pasiekti vienas žmogus. Didesniuose nikotiinimyrkytys miestuose būtų sunkiau ką nors pradėti ir pasiekti pokyčių, sako Liisa, kuri yra viena iš Vilniaus Tarptautinės Mokyklos įkūrėjų. Ji bandė su vyru ir šeima dvejus metus gyventi Sarasotoje, Floridoje, bet pasiilgo Vilniaus ir grįžo. Man Floridoje buvo pernelyg paprasta. Buvau tokia laiminga, grįžusi atgal ir išgirdusi pirmuosius nemandagius žodžius iš taksi dispečerės. Man patinka lietuvių temperamentas ir man patinka iššūkiai. Šito Vilniuje yra daug.
Vilnius vi