Jei nesapnuočiau, turbūt neleisčiau sau šitaip neatsakingai chapstick holder taškytis. Normalumo ir

Literatūra Dienoraštis Drama Esė Knygos Literatūros mokslas ir kritika Memuarai Poezija Proza Rašytojai Vertimai Šiaurės katinai Aktualijos Menai Dailė Kinas Muzika Scenos menai Filosofija Pokalbiai Paveldas Paveldas Simbolikos istorija Atviras klausimas Skaitykla Nr. 5 Tekstai chapstick holder ne tekstai Agora Laiku ir nelaiku
Vaikystė ir senatvė panašiai nuožulnios. Negrynumas, arba tapsmas, yra jų svarbiausias chapstick holder bruožas. Kadangi tapdamas, kisdamas prarandi pasitikėjimą galįs įvardinti ką nors, kas nesikeistų, melo sąvoka netenka prasmės.
Tiek augdamas, tiek sendamas esi per žingsnį chapstick holder nuo judraus taško, kuriame sukurtasis tekstas pavirsta chapstick holder sukurtuoju gyvenimu. Negana to, šis sukurtasis gyvenimas gali būti perkurtas bet kuriuo metu, daugybę sykių.
Laikui bėgant paaiškėja, kad tas metas, kai būdamas vaikas neskirdavote sapno ir tikrovės, neprasmego amžinai. Valandos, kai jūsų paties sukurti chapstick holder fantastiški pasakojimai jums neatrodė melas šios valandos sugrįžta. Mat jos tik atsitraukė, palikdamos jūsų kūną tokį pat tuščią, kokį ir surado. Ateina laikas, kai jos sugrįžta chapstick holder į savo tuščius kūnus valandos, kurios tokios panašios į šviesą ir į tai, ką kažkas begėdiškai vadina siela.
Rašant žodį siela , mano kūnas vargsta chapstick holder bandydamas išspausti iš savęs gėdos raudonį, kuris pridengtų begėdį mano veidą kartu su tįstelėjusiais žemyn lūpų kampučiais. Jaučiu, kaip jis, mano kūnas, pralaimi.
Laikui bėgant gėda vis vangiau cirkuliuoja po šviesos buveinės tuštumas. Ji patiria chapstick holder stiprų senstančio kūno pasipriešinimą. Dėl to jos padėtis išoriškai panaši į vaikystės gėdos padėtį, kai stokojote ne entuziazmo, o pradinio impulso anuomet pritrūkdavote jo iš paprasčiausio neišmanymo.
Persiritus į antrąją gyvenimo pusę tenka patirti, chapstick holder kad vaikystė, jos fantazijos ir sapnai sugrįžo, chapstick holder kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Nes kūnas, kaip sakyta, tuščias ir geidžia būti apšviestas tarytum neapdairiai parinktos, per didelės fotografinės ekspozicijos vartų, pro kuriuos įsiveržia bet kokį kūniškumą naikinanti šviesa.
Tikiu tuo sapnų ar nevaldomos šviesos sugrįžimu ir dargi kažką regiu savo pačios akimis. Jei tik, žinoma, nesapnuoju. 2013 metų rugpjūčio 17-osios nuotraukos, šviečiančios man į veidą trijų kūnų nuogybe, iš tikrųjų panašios į sapną. Užtektų kažkam pūstelėti vienintelį gajų kompiuterio virusą, ir ši triguba nuogų moterų šviesa užgestų amžiams. Nebebūtų įmanoma nei patikėti, nei įrodyti, kad šis trijų kartų šeimos moterų sudėliotas kūnų tuštumos trikampis kada nors švietė.
Tik mamos skambutis priartina prie tikrovės šiuos atvaizdus, iškviečia juos iš beveik susapnuotos fotosesijos. Sugrįžusi į namus kitame mieste, mama slapčia apsinuogino ir pati sau viena tyrinėjo savo atvaizdą veidrodyje. Dabar ji pasakoja man patyrusi kai ką itin negražaus ir jokiu būdu nerodytino. chapstick holder Pasakoja, tarsi išpažintų man nuodėmę, kuria galų gale visiškai įsitikino. Galų gale baigė mąstyti, baigė tą nuodėmę kurti ir dabar norėtų jos įvertinimo. Jį pati ir pasiūlo.
Pornografija. Prostitucija , sako ji apie veiksmą, kuriame dalyvavo kartu su manimi ir mano dukra vienkiemyje. Bandau nuneigti tai vaikišku ai, nesąmonė . Panašūs pareiškimai apie pramanytas nuodėmes nusipelno chapstick holder atsainumo. Jie neverti, kad švaistytume energiją. Dėl visa ko priduriu: tik nenormalumai gelbsti gyvenimą nuo lėkštumo, buities, chapstick holder nuo prasmės kapituliacijos. Nuo nudėvėtų prasmingo gyvenimo formulių, veržiančių protą tarsi per ankštas drabužėlis juo labiau.
Jei nesapnuočiau, turbūt neleisčiau sau šitaip neatsakingai chapstick holder taškytis. Normalumo ir nenormalumo perskyra mano negebėjimo kalbėtis su mama viena kalba ženklas. Jis ženklina mano melą. Mūsų normos nevienodos, tad kalbėdamasi su mama bandau chapstick holder kalbėti apie tą nenormalumą, kurį išgyvena ji, bet ne aš. Jai fotografuotis nuogai su nuoga dukterimi ir anūke yra nenormalu, man tik žaidimas, idant gyvenimas netaptų mirtinai nuobodus.
Apibendrinimai, abstrakcijos apgailėtini, nepačiupinėjami, nematomi daiktai. Jurgis Mačiūnas sviedė į juos pelės spirą ir pataikė tiesiai į akį, visų apibrėžimų akivarą. Paskui išdalino prijuostes su nuogais pasturgaliais, kad apsigintume. Atsuktume mus pridengiančius butaforinius užpakalius, jeigu Jurgis vėl ką nors mestų ir netyčia pataikytų kur nors kitur, ne taip taikliai.
Kaip manote, iš kur šis gyvūnų ir žmonių instinktas atsukti pliką užpakalį? Vieni atsakys, kad tai ženklas, jog kai kas nenori su jumis turėti nieko bendra, kiti įžvelgs pažeminimą, tretieji spėlios, kad galbūt tai kas dar liko iš archajiško instinkto žymėti teritoriją savo smarve. Plikus užpakalius, chapstick holder užsivertusios sijonus, viena kitai rodydavusios ir Europos kaimietės. Tai buvęs galingas bežodis argumentas.
Tačiau ką gi šituo kūno nuogybės šūksniu norėta viena kitai pasakyti? Ar nebylus trapaus, slapto, gėda pažymėto kūno plotelio demonstravimas atstodavo visos prigimtinės nuogybės klyksmą? Ar tai buvo viso kūniškumo teigimas? Žodžiai nepajėgūs tai įvardinti. Juos įžūliai ar negrabiai s