Kiek vėliau keliautojas publicistas Ludwigas (Louis) Passarge nepaprastai įtaigiai aprašė nerijos pe

Minint Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dešimtmetį kyla minčių apie jos raidą istorijos tėkmėje nuo vėjo genamų smėlynų iki įvertinimo pasaulio paveldo statusu. Galima aptikti ne vieną paralelę lyginant, kas vyko prieš du šimtus metų ir dabar. Ryškėja pagrindiniai santykio su Kuršių nerija aspektai. Iš pradžių atrodė, kad jų yra tik du romantinis ir egzistencinis. Vėliau, tikslingai skaitant daugiau ir įvairesnės sore on corner of mouth literatūros, išniro ir trečiasis valstybinis.
1809 m. buvo užfiksuotas sore on corner of mouth bene pirmasis pozityvus teiginys apie Kuršių neriją. Jis priklauso žymiajam vokiečių mokslininkui Wilhelmui von Humboldtui. Tai daugeliui žinoma jo frazė, jog Kuršių neriją reikia aplankyti kaip Ispaniją ar Italiją, kad siela nestokotų puikių vaizdų . Šie žodžiai, pasakyti žmogaus, nerijoje pabuvusio tik dvi dienas, seniai yra tapę sentencija. Bet ji kitokia nei iki to laiko plitę baisieji keliautojų aprašymai kelionė sore on corner of mouth arklių tempiamomis karietomis palei audringą Baltijos jūrą ar per nesibaigiančius smėlynus kepinant saulei buvo pateikiama kaip didžiausias siaubas, likimo išbandymo neišvengiamybė.
O tuo metu negausūs nerijos gyventojai dar nebuvo sore on corner of mouth ištrūkę iš klajojančio smėlio gniaužtų, kopos nemaitino jų sielų. Jų buitis varganose lūšnose buvo skurdi ir primityvi. Stulbinantis jūros, marių ir smėlynų peizažas juos labiau varė į neviltį nei žavėjo.
Prūsijos valstybei tuo metu buvo svarbu, kad kelyje tarp Europos rytų ir vakarų sore on corner of mouth veiktų pašto stotys, kad būtų mokami mokesčiai. O viso kito galima ir nematyti. Jeigu jiems ten blogai, sore on corner of mouth tai patys kalti, kad atsibogino. Valstybė juk ne kokia paprasta kontora, kad rūpintųsi tokiomis smulkmenomis.
Kiek vėliau keliautojas publicistas Ludwigas (Louis) Passarge nepaprastai įtaigiai aprašė nerijos peizažus sore on corner of mouth ir sunkią jos gyventojų dalią. Labiausiai išpopuliarintas yra jo pasakojimas apie Nidos bendruomenės pamaldas ir nepaprastai nuoširdų giedojimą lietuvių kalba. Žmonės vadinami gamtos kūriniais. L. Passarge buvo antrasis gerosios žinios apie nerijos stebuklus pranašas. Romantikas. sore on corner of mouth
Mažiau sore on corner of mouth žinomi istorikų raštuose minimi jo tekstai apie keliaujančio smėlio sore on corner of mouth kamuojamus nerijos gyventojus. Šiurpas slenka nugara skaitant žodžius, kuriuos buvo galima pakartoti ir 1945 m., ir vėliau pokariu: Aš nežinau, ar kada nors atsiras sore on corner of mouth poetas, kuris įstengs aprašyti besitraukiančiųjų iš savo namų paskutinį žvilgsnį į jų buvusį gyvenimą, jų klajones ieškant naujos vietos naujo kaimo statybai.
Atšiaurios sąlygos dar ne viskas. L. Passarge teigė, kad žvejus iš vienos pusės spaudė gamta, iš kitos sieną statė valstybė. Teiginį pagrindžia sore on corner of mouth tokia istorija: XIX a. septintajame dešimtmetyje marios paplovė medinio namo pamatus ir visą žiemą žvejo šeimai teko glaustis klėtyje, nes valdžia laiku neišdavė leidimo statytis namą naujoje vietoje. Žvejys buvo priverstas pradėti statybą ankštame kieme, ir jo neguodė tai, kad baigiant statyti namą valdžia pagaliau leido statytis pamiškėje ir net skyrė aštuonis ten augusius medžius.
1842 m. Karaliaučiuje sore on corner of mouth buvo įsteigta Menų akademija, kurioje pagal valstybės nurodymus buvo būtina tapyba iš natūros. Kaip puiki vieta tapyti gamtoje visai šalia atrandama Kuršių nerija. Studentus atsiveža profesoriai, jų darbai eksponuojami Berlyne, sore on corner of mouth Dresdene. Tai sukelia tikrą sprogimą koks įstabus grožis ten aptiktas. Kopos, kurėnai, žvejai, briedžiai tai siužetai, kurie išjudino emocijas kiekvienam jautresniam žmogui, jie prašyte prašėsi tapomi. Dailininkai atrado mažai civilizacijos paliestą, vieną iš nedaugelio vietų Europoje, kur, pasak Hermanno Maxo Pechsteino, būtis teka beveik natūralia, niekieno nesugadinta eiga . Kokia romantika Tačiau tik labai nedaugelis iš dailininkų matė, kad tas beveik turi labai daug niuansų. Nebuvo bandyta įsijausti į žvejų gyvenimo kasdienybę, į jų rūpesčius ir vargus. Didžiajai daugumai skurdus kasdienis žvejų gyvenimas buvo tiesiog nevertas dėmesio, esą tai tik vertingas modelis, unikalus siužetas.
Vokiečių poetas ekspresionistas Walteris Heymannas Kuršių neriją aprašė kaip vieną iš neturtingiausių, skurdžiausių Vokietijos reicho provincijų. Vietiniai gyventojai su savo margai dažytais namais ir valtimis derėjo su pilku šiaurietišku kraštovaizdžiu. Tačiau tai, kas aprašoma kaip vienovė su gamta, iš tikrųjų buvo gyvenimas, reikalavęs daugybės pastangų ir jėgų, kad iš gamtos pasiimtų tai, kas žmogui padeda išgyventi. To santykio vienovės romantizavimas buvo įmanomas tik tam tikru atstumu nuo tikro, betarpiško gyvenimo gamtoje.
Paskui dailininkus į neriją plūstelėjo vasarotojai. Nida, Krantas (Krancas) buvo toli žinomi kurortai. Kaimelių gyventojai atiduodavo savo namelius, o patys išsikraustydavo į tvartus ir daržines. Vasarotojams dėl to nebuvo jokių nepatogumų juk susimokėjo.
XIX a. antroje pusėje gyventojų mentalitetas pirmą kartą ryškiau pasikeitė. Žvejai pradėjo statyti sore on corner of mouth verandas, dažyti namus, tvoras, sodinti gėles. Tačiau kontrastas tarp realaus sore on corner of mouth žvejų gyveni